— O ten, toli Šiaurės Vakarų dykumose, žmonės raugina kopūstus vietoje arbūzų! Ir net spėlioja su spanguolėmis.
— Puikiai… Vietiniai žmonės!
Išgirsta prie laiptinės kažkame pietiniame miestelyje
Na viskas… Dabar jau tikrai viskas! Antradienį nuėmėme kopūstą, paliktą laukuose raugimui, o trečiadienį užraugėme jį pagal visas raugimo taisykles.
Nežinau, iš kur tai atsirado, bet man galvoje yra suvokimas dėl teisingo kopūstų raugimo: „Kopūstus reikia rauginti moterų dienomis“. Moterų dienos — tai trečiadienis, penktadienis ir šeštadienis. Kitomis dienomis mano kopūstai nesigauna. Bandžiau. Neišeina. Gaunasi kažkokia chuliganistika, o ne tikras kopūstas. Suprantu, kad tai prietaras, bet… nieko negaliu padaryti. Toks jau tas įprotis.
Senais laikais, kai miestų gyventojų buvo mažiau nei kaimuose, žmonės garsėjo įgūdžiu ir kruopštumu. Tai neabejotinos vertybės: jei nėra įgūdžių ir kruopštumo, gyvenimas dažniausiai nutrūksta žiemą nuo šalčio ir bado. Tada žiemos buvo kur kas šaltesnės nei dabar…
Kad neišmirti iš bado, žmonės augino ir saugojo derlių. Išsaugoti jį buvo sunkiau nei užauginti, todėl žmonės stebėjo ir sukūrė keletą taisyklių daržovių laikymui ir paruošimui.
Pavyzdžiui, kopūstai. Kopūstus laikė kūlvirčiuose, užkasant žeme, kabojo pakabintus už ilgų galvučių kotų rūsių lubose, bet geriausias būdas laikyti pasirodė raugimas.
Atvirai sakant, nebepamenu, ar vaikystėje mes raugėme kopūstus namuose, bet mama teigia, kad taip. Man atrodo, kad visą mūsų kopūstą pirkdavome daržovių parduotuvėje. Ten buvo skyrius su raugintais produktais: statinės su agurkais, pomidorais, kopūstais — po kelias rūšis: su kmynais, su morka, be morkos, su krapais, raugintos žalių pomidorų, prinokusių, rūgščių. Agurkai sūrūs, agurkai marinuoti — buvo daug ir įvairu. Kam rauginti, jei galima nusipirkti, be to bute laikyti kur?
Pirmą kartą rimčiau susidūriau su kopūstų raugimu tarnaujant kareivinėse. Rudenį, kai naktimis jau būdavo šalčiau, atveždavo kelis sunkvežimius kopūstų, ištraukdavome didžiulę, sunkiai sveriančią, pramoninę kapojimo mašiną, pastatydavome ją šalia žemėje įkastos statinės rauginti kopūstams (statinės skersmuo apie tris metrus, gylis apie du metrus — tūris daugiau nei dešimt kubinių metrų) ir pradėdavome šventą veiklą. Keli vyresni karininkai su žmonomis prižiūrėjo procesą — atmatavo druską, cukrų, morkas ir komandavo, ką ir kada daryti.
Mūsų pagrindinė užduotis buvo greitai nuvalyti galvas nuo uždengiančių lapų ir nuplauti bei nušveisti morkas. Laimingesni bendražygiai metė kopūstus ir morkas į kapojimo mašiną, tie, kas stovėjo ties pačia statine, vėdė šakėmis sukapotą kopūstą ir tolygiai paskirstydavo visoje statinės ertmėje, tuo pačiu sutrindami sluoksnius kojomis, apsiautomis gumine avalyne. Karininkų žmonos užberdavo viską druska ir cukrumi. Sūdymas vyko dvi-tris dienas. Tada kopūstą uždengdavo kažkuo, neatsimenu kuo, turbūt polietileno plėvele, ir palikdavo raugti. Ši statinė ploštelėdavo per mažiau nei metus. Valgėme rūgščius barščius, troškintą raugintą kopūstą, salotas iš raugintų kopūstų su svogūnu. Man jis niekada neatsibodo — mėgstu iki šiol.
Mes rauginame kopūstus kasmet. Rauginame penkiolika kilogramų savo reikmėms ir truputį vaikams, jei reikia. Dabar parduotuvėse nėra tikro rauginto kopūsto — ten kopūstai su actu, kuriuos paslaptingai pavadino „raugintais“. Jie neturi nieko bendro su tikru, traškiu pieno rūgimą patyrusiu produktu.
Raugimui mes naudojame:
Rudeniniai kopūstai, nuimti spalio pabaigoje–lapkritį ir šiek tiek pakąsti lengvo šalčio, kuris pašalina kartumą iš neišsivysčiusių vėlyvų galvų.
Morkos — 5 % nuo kopūstų svorio
Akmens druska — 2,5 % nuo kopūstų svorio
Cukrus — 1/3 nuo druskos svorio
Kvailai ar ne, indą raugimui gerai išplauti maistine soda, gerai išskalauti, užplikyti verdančiu vandeniu ir pastatyti šalia kapojimo vietos.
Morkas nuplauti ir užtarkuoti ant trintuvės — tiek, kiek reikės visam raugimam kopūstų kiekiui. Kopūstus nuimame nuo dengiamųjų žalių lapų ir perpjauname ketvirčiais arba per pusę, priklausomai nuo galvų dydžio; mes pjovėme ketvirčiais, galvos buvo po 3–4 kg. Išmatuokite visą druską ir cukrų ir sumaišykite. Paruoškite daiktą, kuriame vyks „gludinimas“ ir kopūstų bei priedų sumaišymas.
Dabar galima pradėti sūdymą. Kopūstą kapojame kaip kam patogiau. Mes naudojome du kapoklius ir peilį. Aš kapoju ant pjaustymo lentos su dviem ašmenimis — iš jos išeina stambesnis pjaustymas; mylimoji naudoja specialų peilį su dviem ašmenimis — iš jo išeina plonytis kapojimas. Tai, ko nepavyksta iškapoti šiais įrankiais, kapojame įprastiniu virtuviniu peiliu.
Kodėl nekapojame visko smulkiai? Nes smulkiai supjautos didelės apimties kopūstai blogai prisūdomi: per tankiai susispaudžia sūdymo inde ir mažai lieka oro bei anglies dioksido išėjimui. Tuomet yra rizika gauti ne skanų produktą, o sugedusį, pelėsių prisotintą masę kompostui.
Supjaustytą kopūstą dedame į dubenį, pridedame tarkuotų morkų, druskos ir cukraus mišinį ir šiek tiek pamalame–sumaišome, kad kopūstas pradėtų išleisti sultis. Kai tik pradeda tekėti sultys — dedame kopūstą į raugimo indą. Mes tam naudojame keramikinį indą, paveldėtą iš mano senelio — indas tikrai vyresnis už mane, bet vis dar tvirtas, tik dangtis kažkur prapuolė.
Indo negalima pildyti iki pat viršaus: raugimo metu kopūstai išskiria anglies dioksidą ir truputį padidėja tūriu, todėl, jei indas bus užpildytas pilnai, sultys gali išbėgti. O sultys mums reikalingos tinkamam paruoštos produkcijos laikymui.
Dabar, kai kopūstai užrauginti, jiems reikia pastovėti šiltoje vietoje (apie +25 °C) tris paras — gal kiek ilgiau, bet neperrūginti! Kiekvieną dieną kopūstus reikia durti iki dugno mediniu pagaliuku, kad išeitų dujos — išleistume anglies dvideginį ir įleistume oro. Kvapas tuo metu tikrai nemalonus… Bet truputį pakentėjus — viskas OK. Mes indą su kopūstais uždengiame apversta dubenėliu; mūsų makitra turi duobutes vandens užrakui — patogu ir praktiška, gaunasi sandariai ir kvapai į namus beveik nekeliauja.
Po maždaug trijų dienų, kai prasidėjęs pieno rūgimo procesas tampa akivaizdus, indą išnešame į šaltesnę vietą, kad procesas vyktų lėčiau ir teisingiau. Maždaug po savaitės kopūstai bus visiškai paruošti, nors aš juos pradeda ragauti jau po trijų dienų.
Mes mylime savo raugintą kopūstą. Bandėme sūdyti stikliniuose indeliuose su marinatu, su spanguolėmis, su kitais priedais, bet likome prie klasikos: kopūstai + morka. Visada galima pridėti prieskonių ar aromatų, jei labai norisi, bet juos iš raugintų kopūstų vėliau sunku išimti.
Gal reikėtų atsikratyti įpročio rauginti „moterų dienomis“, bet kaip priversti save pakeisti įprotį, jei jis jau, galima sakyti, įsiliejęs į kasdienybę?





